|
Mažosios Lietuvos žemė XVIII – XX amžiaus dokumentuose Ir žemėlapiuose
Santrauka
Mažosios Lietuvos gyventojai jau minimi 1341 m. Pskovo antrajame metraštyje kaip ,,Литовники‘‘ (lietuvininkai) aprašant 1262 metų įvykius. XIII-XV amžiuje po karų su kryžiuočiais iš senųjų prūsų, skalvių, nadruvių, kuršių, ir kitų baltų žemių išlikusių gyventojų galutinai susiformavo vakariniai lietuviai. Jie vadinami lietuvininkais, mažlietuviais arba prūsų lietuviais (vok. Preusche littauer arba preußischen litauer, rus. литовники arba прусские литовцы). Lietuvininkai yra specifinė lietuvių etninė grupė ir skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių tikėjimo išpažinimu, tarme bei papročiais. Jų gyventa teritorija yra įvardijama kaip Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva, arba tiesiog Lietuva ir kitais pavadinimais. Galima prielaida, kad Mažosios Lietuvos sąvoka susiformavo XIV - XV amžiais. Ji apėmė kryžiuočių XIII a. ir XIV a. pradžioje užkariautas baltų žemes: Nadruvą, Pilsotą, Skalvą, Sembą, bei dalį Bartos, Notangos, Keklio ir Karšuvos. Iki šiol žinomose rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą Mažosios Lietuvos vardas pavartotas apie 1510-1526 m. Simono Grunau (apie 1470–apie 1530) parašytoje ,,Prūsijos istorijoje‘‘ (Cronica und beschreibung allerlustichen und waren historien des namkundingen landes zu Prewssen). Joje rašoma: ,,Šis kraštas šiandien vadinamas Mažąja Lietuva (Kleinlittaw)“. Kitas to laikmečio kronikininkas, paminėjęs Mažąją Lietuvą, buvo David Lucas (1503–1583). Jis 1576 m. baigtoje rašytoje ,,Prūsijos kronikoje‘‘ (Preussische Chronik) rašo apie du Lietuvos kraštus ir paaiškina: „Aš turiu galvoje Didžiąją ir Mažąją Lietuvą“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis (Albrecht von Brandenburg, 1490–1568) 1525 m. Prūsiją paskelbė esant pasaulietiška valstybe-kunigaikštyste. Taigi Mažosios Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose atsirado tik žlugus Kryžiuočių ordino valdymui.Kunigaikštis Albrechtas pritarė reformacijos idėjoms todėl kraštas susilaukė teigiamų permainų. Prūsijos kunigaikštystėje pradėjo dominuoti Martyno Liuterio (Martin Luther, 1483–1546) mokymas. Jo įtakoje lietuvininkams leista puoselėti gimtąją kalbą, steigti mokyklas ir kt. To pasėkoje 1547 metais Karaliaučiuje išleista pirmoji lietuviška knyga - Martyno Mažvydo (prieš 1520–1563) ,,Katekizmas‘‘, 1590 m. Jono Bretkūno (1536 – 1602) į lietuvių kalbą išversta Biblija, 1653 m. Danieliaus Kleino (1609 – 1666) parašyta pirmoji lietuvių kalbos gramatika ir kt. Faktai liudija, kad Mažoji Lietuva XVI–XVII amžiais tapo visos lietuvių tautos kultūros puoselėjimo lopšiu. XVIII amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje įvyko baisi katastrofa. Joje 1706-1708 m. buvo nederliaus metai. Po to 1709–1711 metais - badmetis ir didysis maras. Minima, kad jo metu mirė nuo 160 000 iki 215 000 žmonių, kurių absoliučią daugumą sudarė lietuvininkai. Po maro vyko Mažosios Lietuvos kolonizacija. Į ją kėlėsi kolonistai - tolimų kraštų gyventojai prancūzai, šveicarai, pfalciečiai, zalcburgiečiai, švabai. Tuo tarpu kaimyninių kraštų gyventojams atvykti į Mažąją Lietuvą ir joje apsigyventi buvo uždrausta. Po maro lietuvininkai sugebėjo mobilizuotis ir įveikė iškilusius sunkumus. Jie apsiprato ir susigyveno su karaliaus atsiustais kolonistais. Vykusi katastrofa lietuvininkus sutelkė ir jie pasidarė ypač jautrūs tautiškumo išsaugojimui. Lietuvininkai privalėjo tarnauti Prūsijos karalystės kariuomenėje. Tilžėje jau 1717 m. buvo suformuotas Prūsijos princo Alberto lietuvių dragūnų pulkas Nr.1 [Dragoner – Regiment Prinz Albert Preussen (Litthauisches) Nr.1]. Pulką sudarė įgulos, kurios buvo dislokuotos Galdapėje (Galdapė, Geldupė; lenk. Gołdap), Įsrutyje (vok. Insterburg; nuo 1946 m. rus. Черняховск), Pilkalnyje (vok.Pillkallen, nuo 1938 m. Schloßberg; nuo 1946 m. rus. Добровольск), Ragainėje (vok. Ragnit; rus. nuo 1947 Неман), Stalupėnuose (Stallupönen, nuo 1938 Ebenrode; nuo 1946 m. rus. Нестеров), Tilžėje (vok. Tilsit; rus. Советск). Pulkui vadovavo karininkai vokiečiai, todėl ir komanduodavo vokiškai. Kareiviai lietuvininkai meldėsi ir tarpusavyje bendravo lietuviškai. Lietuvininkams Prūsijos karalystės dalyvavimas karuose buvo didžiulė našta. Prūsijai tapus karalyste pradėtos vykdyti įvairios reformos. Mažosios Lietuvos mokyklų inspektorius Lizijus Johann Heinrich (1670–1731) paregė Prūsijos mokyklų reformos projektą ir 1718 m. pateikė karaliui. Jame buvo rekomenduota vadovėlių lietuvių kalba nespausdinti. Motyvacija buvo tokia, kad lietuvininkų mažai belikę ir ekonomiškai tai busią nuostolinga. Buvo siūloma Mažosios Lietuvos mokyklose naudoti vadovėlius vokiečių kalba, tai yra ir pamokos turėtų vykti vokiečių kalba. Ši rekomendacija nebuvo įvykdyta, lietuvių kalba palikta mokyklose Apie 1736 m. Mažojoje Lietuvoje Prūsijos karalystės valdžia sudarė administracinį vienetą, kuris vadinosi Lietuvos departamentas (Litauisches Departement, Litauisches Kammerdepartement) su centru Gumbinėje (vok. Gumbinnen; nuo 1946 m. rus. Гусев). Jame kaip valdžios įstaiga veikė Lietuvos deputacijos kolegija (Deputationscollegium Lithauen), kuriai priklausė Įsruties, Ragainės, Tilžės, vėliau ir Klaipėdos (vok. Memel) apskritys. Prūsijos karalių raštai lietuvininkams buvo rašomi lietuvių kalba. Visi reikšmingesni Mažajai Lietuvai įvykiai vienokiu ar kitokiu būdu yra pažymėti žemėlapiuose. Mažosios Lietuvos kolonizacija atsispindi S. Suchodoletzo (Samuel Suchodoletz, 1649–1727), J. V. Suchodoletzo (Johann Wladislaw Suchodoletz, 1687–1751), J. F. Betgeno (Johan Friedrich Betgen) sudarytuose žemėlapiuose. Žemėlapiuose atsispindi ir vykdyta administracinė reforma bei kiti įvykiai. XVIII a. lietuvininkų gyvenamos sritys žemėlapiuose buvo žymimos užrašais ,,Provincia Lituaniae’’ (Lietuvos provincija); ,,Klein Litauen‘‘ arbas ,,Little Lithuanie’’ (Mažoji Lietuva); ,,LITAUEN’’; ,,LITHUANIA‘‘; ,,LITUANIA‘‘ (Lietuva); Lithuaniae Borussicae arba Preussisch Litauen (Prūsų Lietuva); Littauischer Kreis (Lietuvos sritis) ir panašiai. Užrašai yra rašomi vokiečių, anglų, italų, lotynų kalbomis. Žemėlapiai yra sudaryti Karaliaučiaus, Berlyno, Niurnbergo, Augsburgo, Londono bei kitų kartografijos centrų kartografų ir leidėjų. Jie spausdinti žinomų leidėjų prestižiniuose atlasuose Vokietijoje, Anglijoje, ir kt. Daugiausia Mažosios Lietuvos žemėlapių yra sudarę vokiečių kartografai. To meto žemėlapius Prūsijos karalystės valdžia naudojo įvairiems tikslams. Jie padėjo spręsti administracinio suskirstymo, žemėvaldos, karinius ir kitus valstybei svarbius klausimus. Jų sudarymu rūpinosi karaliai bei kiti aukšti pareigūnai, todėl jie prilygsta oficialiems valstybės dokumentams. XIX amžiaus pradžioje Europoje dominavo Napoleono I valdoma Prancūzija. Tai buvo vienas iš sudėtingesnių laikotarpių Europos istorijoje. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III iki 1805 m. palaikė Prancūzijos politiką, o po to įsijungė į koaliciją prieš Prancūziją. Tarp Prancūzijos ir Prūsijos prasidėjo karas. Fridrichas Vilhelmas III pralaimėjo Jenos mūšį ir kartu su kariuomenės likučiais, vyriausybe ir visu karališkuoju dvaru pasitraukė į Mažąją Lietuvą. Karalius kartu su karališkuoju dvaru nuo 1807 m. sausio iki 1808 m. gyveno Klaipėdoje, kuri tapo laikinąja Prūsijos karalystės sostine. Tuo pačiu metu Prūsijos vidaus politikoje buvo vykdomos reformos. Jau 1802 metais paruoštas specialus planas kaip iš lietuviškų mokyklų pašalinti lietuvių kalbą. Vienas iš plano rengėjų buvo nuo 1800 m ,,Oberschulkollegium‘‘ narys Rytų Prūsijai, konsistorijos tarėjas J. F. Zollneris (Johann Friedrich Zöllner 1753–1804). Reziduojant karaliui Klaipėdoje, lietuvininkams atsirado palankios aplinkybės išsakyti betarpiškai jam susikaupusias nuoskaudas dėl gimtosios kalbos diskriminavimo. Karalius mielai bendravo su lietuvininkais. Jie skundėsi, kad kunigai, teisėjai ir dauguma mokytojų nemoka lietuvių kalbos. Taip pat išsakė savo pastebėjimą, kad visuotinam švietimo įstatymui įgyvendinti Mažojoje Lietuvoje trūksta mokytojų kalbančių lietuviškai. Galima teigti, kad tai buvo lietuvininkų politinės nuostatos, išsakytos pačiam Prūsijos karaliui. Nusiskundimai neliko be atsako. Karalius Frydrichas Vilhelmas III 1807 m. kovo 22 d. įteikė Prūsijos karalystės kancleriui baronui F. L. Šroteriui (Friedrich Leopold von Schrötter) raštą, kuris dvelkia karališka išmintimi ir geranoriškumu. Jame pripažįstama, kad vokiečiai praeityje su lietuvininkais nederamai elgėsi ir numatytos priemonės lietuvininkų išsakytiems nusiskundimams pašalinti. Akivaizdu, kad XIX a. pirmoje pusėje Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių buvimas Prūsijoje paskatino vokiečių nacionalizmą ir palaipsniui aktyvino lietuvininkų asimiliaciją. Ji reiškėsi per mokyklą, kariuomenę ir kt. Valdininkai vokiečiai neteikė reikšmės lietuvininkų reikalavimams ir neįvykdė net minimame karaliaus Frydricho Vilhelmo III 1807 m. kovo 22 d. laiške duotus jiems nurodymus Po Napoleono I pralaimėtų karų, 1814–1815 m. vyko Vienos kongresas turėjęs nuspręsti Europos politinę ir ekonominę pertvarką. Po jo sprendimų Prūsija pradėjo vykdyti administracinę reformą, nors kai kurie šaltiniai mini, kad ji pradėta jau 1808 m. Joje atsispindi ir vykdyta lietuvininkų asimiliacija. Taip administracinės reformos metu galutinai panaikintas Lietuvos departamentas ir vietoje jo sudaryta Gumbinės apygarda (Regierungsbezirk Gumbinnen). Joje vietoje veikusios Lietuvos deputacijos kolegijos įkurta Prūsijos karalystės centrinei valdžiai pavaldi įstaiga – Gumbinės Karališkieji, aukštieji Lietuvos karo ir domenų rūmai (vok. Gumbinner Kregs und Domanen Kammer; Gumbinner Kregs und Domanen Verwaltung; Kregs und Domanen Verwaltung Litauen). Buvo leidžiamas laikraštis ,,Gumbinės karališkosios valdžios žinios‘‘ (Amtsblat der Koniglichen Regierung zu Gumbinnen). Pavadinimo pakeitimas ilgainiui Mažajai Lietuvai turėjo neigiamų pasekmių. Lietuvininkų asimiliacija tęsėsi. Jie 1842 ir 1843 metais karaliui Frydrichui Vilhelmui IV siuntė skundus. Jų dėka buvo prisimintas, ir Prūsijos Švietimo ministro J. Eichorno (Johann Albrecht Friedrich von Eichhorn, 1779–1856) surastas, karaliaus Frydricho Vilhelmo III 1807 m. kovo 22 d. raštas Prūsijos vyriausybei, kuriame buvo išdėstytos nuostatos lietuvininkų atžvilgiu. Raštas buvo pateiktas karaliui Frydrichui Vilhelmui IV. Jis, susipažinęs su juo, 1844 m. sausio 12 d. įteikė ministrui J.Eichhornui raštą su konkrečiais nurodymais ir įpareigojimais lietuvininkų nusiskundimams pašalinti. Valdant karaliui Frydrichui Vilhelmui IV Prūsijos karalystėje visuomenė aktyviai reikalavo politinių permainų. Buvo siekiama radikalių politinių pasikeitimų ir monarcho valdžios apribojimų. Revoliuciniai 1848-1849 m. įvykiai privertė reformuoti karalystės politinę santvarką. Karaliaus manifestu visiems piliečiams sulaukusiems 24 metų buvo suteikta teisė dalyvauti Karalijos seimo (Abgeordnetenhaus) rinkimuose. Frydrichas Vilhelmas IV taip pat 1848 m. dovanojo monarcho teisių beveik nesusiaurinusią, vadinamąją Mantoifelio konstituciją, kuri siejama su O. Manteufeliu (Otto van Manteuffel, 1805–1882). Konstitucijoje buvo numatyta sudėtinga ir paini rinkimų sistema. Revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Mažąją Lietuvą. Prasidėjo neramumai Klaipėdoje ir kitur. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV net raštą–paaiškinimą mieliems lietuvininkams lietuviškai parašė, kad yra padaręs dvi dovanas – konstituciją ir spaudos laisvę, todėl nebesą ko maištauti. Revoliucijos eigoje susiformavo svarbiausios Prūsijos karalystės politinės partijos: konservatorių - palaikiusi karaliaus valdžią ir įvairių pakraipų liberalų bei demokratų – siekusių apriboti karaliaus valdžią. XIX a. antroje pusėje pradėjo vienytis kairiųjų pažiūrų politikai ir įkūrė socialdemokratų partiją. Lietuviškoms rinkimų apskritims buvo priskiriamos šios: Tilžės–Lankos (vok. Landkreis Niederung, nuo 1939 m. Landkreis Elchniederung; nuo 1946 m. Славский район); Klaipėdos–Šilutės; Ragainės-Pilkalnio ir Labguvos (vok. Labiau, Labiaw; nuo 1947 m. rus. Полесск)–Vėluvos (vok. Wehlau; nuo 1946 m. rus. Знаменск). Lietuvininkai rinkimuose į Karalijos seimą rinkdavo vokiečių partijų, kaip konservatorių taip ir liberalų, kandidatus, nes lietuviškų partijų nebuvo įkurtų. Pvz. Prūsijos Karalijos VI seime 1861m. lietuviškose apskrityse išrinkti liberalai sudarė ,,Parlamentinę draugiją‘‘, kuriai prigijo pavadinimas ‘’Jung Litauen’’ (Jaunoji Lietuva). XIX a. lietuvininkų politinė veikla vyko sudėtingomis sąlygomis. Ypač po to kai Vokietija 1871 m. susijungė į imperiją, o Prūsija tapo jos dalimi. XIX a. lietuvininkų veikla byloja, kad jie nebuvo apolitiški, o pakankamai aktyviai dalyvavo Prūsijos politinėje veikloje. Lietuvininkų kultūrinę veiklą sąlygiškai galima vadinti politine veikla. Pvz. draugijos ,,Byrutė‘‘ tikslas buvo ,,prilaikyti ir atgaivinti lietuvišką kalbą, bei išlaikyti pamatus lietuviškos tautos‘‘. Išlikusi informacija byloja, kad XIX a. lietuvininkų politinės veiklos centras buvo Tilžė. Joje kūrėsi įvairios politinės organizacijos ir draugijos. Tilžėje buvo subrandintos lietuvininkų iniciatyvos, kurios pasklisdavo po visą kraštą. Čia buvo leidžiami įvairios pakraipos laikraščiai ir spausdinamos knygos lietuvių kalba ne tik Mažajai, bet ir Didžiajai Lietuvai Lietuvininkų politinė veikla, Prūsijai tapus Vokietijos reicho dalimi, yra įvardijama kaip Peticijų sąjūdis. Parašai po peticijomis, kuriose reikalaujama panaikinti lietuvių kalbos apribojimus, buvo renkami 1873, 1876, 1878, 1879, 1882, 1884, 1890, 1895 metais. Jos adresuotos Vokietijos kaizeriui ir Prūsijos karaliui bei kitiems aukštiems valstybės vadovams. Lietuvininkai reikalavo grąžinti lietuvių kalbą į mokyklas ir panaikinti jos vartojimo apribojimus. Jie labiau rūpinosi savo politinių atstovų rinkimais į Prūsijos landtagą bei Vokietijos reichstagą. Tačiau net ir išrinkti į šias parlamentines institucijas lietuvininkų atstovai nesugebėjo pasiekti peticijose išdėstytų reikalavimų įgyvendinimo. Faktai byloja, kad XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje dar labiau suaktyvėjo germanizacija. Lietuvių, kaip ir kitų tautinių mažumų, kalbos vartojimas vis labiau apribojamas. Ji imama intensyviai guiti iš viešojo gyvenimo sričių, pirmiausia iš mokyklų ir valstybinių įstaigų. Gimtoji kalba tebevartota tik buityje ir bažnyčioje. Dėka lietuvininkų aktyvios politinės veiklos, ypač XIX a. pabaigoje, Mažajai Lietuvai pavyko išlikti dar nesunaikintai. Faktai byloja, kad visą XIX a. kaip Vokietijos taip ir kitų šalių kartografai sudaromuose žemėlapiuose vienokiu ar kitokiu būdu žymėjo Mažąją Lietuvą. Prisiminkime, kad Didžiąją Lietuvą XIX a. kartografai žemėlapiuose nebežymėjo. Atskirais atvejais vokiečių kartografų ji yra žymima kartu su Mažąja Lietuva žymint vakarines lietuvių tautos gyvenamas žemes. XIX a. pradžioje dar buvo leidžiami ir kai kurie XVIII a. žemėlapiai žymintys Mažąją Lietuvą. Pvz. J. Cary žemėlapis ,,Prussia‘‘, kuriame Mažoji Lietuva pažymėta anglišku užrašu ,,Little Lithuania‘‘. XIX a. žemėlapiuose Mažoji Lietuva yra žymima kaip oficialiu pavadinimu ,,Litauische Kammerdepartement‘‘, ,,Littauische Kreis‘‘, o nuo 1818 m. ,,Landkreis Gumbinen‘‘ taip ir kitais pavadinimais. Žemėlapiuose visą XIX a. dominuoja vokiškas pavadinimas ,,Littauen‘‘, bei jo vertiniai į anglų (,,Lithuania‘‘) ir prancūzų (,,Lithuaniens‘‘) kalbas. Užrašą žemėlapiuose Vakarų Europos kartografai rašo ketveriopai, todėl ir jo reikšmė gali būti įvairiai interpretuojama: 1. Apytikriai rašomas Gumbinės apskrities ribose. Toks užrašas patvirtina, kad Gumbinės apskritis yra Mažoji Lietuva, t. y. jai suteikia antrą - tikrą pavadinimą. 2. Užrašas pradedamas rašyti Žemaitijoje, o baigiamas Geldapės apylinkėse. Galima teigti, kad užrašas žymi vakarines lietuvių tautos gyvenamas etnines žemes, kurioms priskiriama ir Mažoji Lietuva. 3. Užrašas pradedamas rašyti Klaipėdos krašte, o baigiamas Suvalkų arba Augustavo apylinkėse. Galima teigti, kad toks užrašas žymi vakarines lietuvių tautos gyvenamas etnines žemes, kurioms priskiriama ir Mažoji Lietuva. 4. Užrašas pradedamas rašyti Žemaitijoje, rašomas Gumbinės apskrityje ir baigiamas Suvalkų arba Augustavo apylinkėse. Taigi užrašas žymi vakarines lietuvių tautos etnines žemes, kurioms priskiriama ir Mažoji Lietuva. Kaip bebūtų užrašas ,,Littauen‘‘ rašomas žemėlapiuose, jis įtikinamai patvirtina, kad lietuvininkai yra lietuvių tautos dalis, o Mažoji Lietuva yra neatskiriama lietuvių etninių žemių dalis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minimi žemėlapiai yra sudaryti ne lietuvių, o Vakarų Europos valstybių kartografų, didžiąja dalimi vokiečių. Nėra pagrindo juos įtarti šališkumu lietuvių tautos atžvilgiu. XX amžiuje lietuvininkai tęsė peticijų siuntimą Vokietijos imperijos valdžios atstovams. Juose reikalauta atšaukti lietuvių kalbos vartojimo apribojimus. Peticijos buvo išsiustos 1901, 1902 ir 1904 metais, deja, į jas nebuvo reaguojama. XX a. pradžioje lietuvininkai tapo politiškai labiau organizuoti. Buvo tobulinama XIX a. sukurtų politinių organizacijų ir partijų veikla bei programos. Praktiškai politinė veikla nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Jo metu lietuvininkai dalyvavo lietuviškų organizacijų, puoselėjusių viltį atkurti Lietuvos valstybę, veikloje. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvininkų politinė veikla buvo atnaujinta. Veiklą tęsė politinės partijos ir organizacijos. Buvo sudaryta Mažosios Lietuvos tautinė taryba, kuri 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje priėmė lietuvininkų valią išreiškusį aktą apie prisiglaudimą prie valstybingumą atkūrusios Lietuvos valstybės. Lietuvininkų politikai įsijungė į Lietuvos valstybės įsitvirtinimo tarptautinėje plotmėje darbą ir prašė Lietuvos valstybę atstovauti ir jų interesus. Lietuvininkai pasiekė, kad Vokietijos kariuomenėje tarnavę tautiečiai nebūtų laikomi Vokietijos piliečiais, nes tarnavo per prievartą, ir Santarvės valstybių paleisti iš nelaisvės. Pvz. Prancūzija nelaikė lietuvininkų, tarnavusių Vokietijos kariuomenėje, belaisviais ir juos paleido. Deja, Versalio taikos konferencija Mažąją Lietuvą padalijo į dvi dalis. Nuo Vokietijos atskyrė tik Klaipėdos kraštą ir perdavė jį administruoti Prancūzijai. Po Versalio taikos konferencijos sprendimų lietuvininkų politinė veikla buvo sukoncentruota Klaipėdos krašte siekiant jį prijungti prie Lietuvos respublikos. Lietuvininkų iniciatyva Klaipėdos kraštas, kaip autonominis vienetas, prie Lietuvos respublikos prisijungė 1923 m. Nuo tada lietuvininkų politinės veiklos bruožai Mažojoje Lietuvoje, likusioje Vokietijos sudėtyje ir Klaipėdos krašte pastebimai išsiskyrė. Klaipėdos krašto lietuvininkų politinė veikla buvo nukreipta kraštą integruoti į Lietuvos respubliką. Vokietijos sudėtyje likusios Mažosios Lietuvos lietuvininkai kovojo, kad jie būtų pripažinti kaip tautinė mažuma. Lietuvininkų bet kokia veikla nutrūko Vokietijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje 1933 m., o Klaipėdos krašte 1939 m. Dar Antrojo pasaulinio karo metu ,,Didžiojo trejeto‘‘ sprendimu Mažoji Lietuva pavesta laikinai administruoti SSRS. Karo baisumus ištvėrę lietuvininkai 1947 m. SSRS valdžios sprendimu buvo deportuoti į Rytų Vokietiją - SSRS okupacinę zoną. Mažoji Lietuva kolonizuota kolonistų daugiausia atsiustų iš RSFSR. Po Antrojo pasaulinio karo lietuvininkai politinę veiklą atkūrė Vakarų Vokietijoje - JAV okupacinėje zonoje. Buvo 1946 m. atkurta Mažosios Lietuvos taryba. Jos priimti dokumentai atkartojo Tilžės akto nuostatą Mažajai Lietuvai jungtis prie Lietuvos valstybės. Lietuvininkų politinė veikla nuo 1953 m. koncentravosi Kanadoje ir JAV. Monrealyje 1953 m. įsteigtas Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis. Lietuvininkų prašymu Mažąją Lietuvą atstovavo ir VLIK-as. Daugelyje pasaulio kraštų lietuvininkai įkūrė Mažąją Lietuvą reprezentuojančių visuomeninių-politinių organizacijų. Įvairiomis progomis lietuvininkai primindavo didžiųjų valstybių vadovams ir tarptautiniams forumams apie Mažajai Lietuvai padarytas skriaudas ir prašė surasti būdų joms atitaisyti. Lietuvininkų veiklos pagyvinimui 1983 m. įsteigtas Mažosios Lietuvos fondas. Lietuvininkai 1988 m. rugsėjyje kreipėsi į Jo Šventenybę popiežių Paulių II ir prašė užtarimo bei pagalbos. Jie 1989 m. gruodyje nusiuntė argumentuotą prašymą SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui, kuriame dokumentais pagrįsta, kad Mažoji Lietuva yra etninė lietuvių tautos žemė ir prašė netrukdyti jai prijungti prie atsikuriančios Lietuvos valstybės. Atkūrus 1990 m. Lietuvos respublikos valstybingumą, lietuvininkai su prašymu atstovauti jų interesams ir siekti prijungti Mažąją Lietuvą prie Lietuvos respublikos, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir aukščiausius valdžios pareigūnus:1991 m. liepą išsakė savo nuostatas Lietuvos Respublikos Seimui, 1991 m rugsėjyje kreipėsi raštu į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo seimo pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, 1993 m. rugpjūtyje į prezidentą Algirdą Brazauską, 1998 m. rugsėjyje išplatino kreipimąsi į lietuvių tautą. Belieka viltis, kad tauta nepaliks likimo valiai pagalbos prašančių savo brolių ir seserų. XX a. buvo tęsiama prestižinių enciklopedinių leidinių leidyba: Majerso konversacinis leksikonas (vok. Meyers Konversations-Lexikon), Brokhauzo enciklopedija ir kt. Buvo tęsiama XIX a. pradėrų atlasų kaip Sohr-Berghaus Handatlas, Hand-Atlas Otto Herkt ir kt leidyba Juose, kaip ir XIX a., esančiuose Prūsijai ir Vokietijai skirtuose žemėlapiuose žymima ir Mažoji Lietuva. Ji žymima ir įvairiuose kituose Rytprūsių žemėlapiuose, sudarytuose XX a. Žemėlapiuose, sudarytuose iki Pirmojo pasaulinio karo, Rytprūsių šiaurės rytinėje dalyje yra įrašas ,,LITAUEN‘‘. Jis rašomas didžiosiomis arba mažosiomis raidėmis daugumoje atvejų šiaurės pietų kryptimi trejopai: 1.Tik Rytprūsių šiaurės rytinėje dalyje ir žymi Mažąją Lietuvą; 2. Įrašą pradedama rašyti Žemaitijoje, toliau rašomas Rytprūsių šiaurės rytinėje dalyje ir baigiamas apytikriai prie Geldapės; jis byloja, kad Mažoji Lietuvą yra lietuvių etninių žemių neatskiriama dalis; 3. Įrašą pradedama rašyti Žemaitijoje, toliau rašomas Rytprūsių šiaurės rytinėje dalyje ir baigiamas Suvalkijoje prie Suvalkų; jis byloja, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva yra traktuoja kaip vientisa lietuvių gyvenama žemė. Įrašai byloja, kad prestižinių leidinių žemėlapių sudarytojai ir leidėjai išskiria lietuvininkų gyvenamą teritoriją Rytprūsiuose. Dalis leidėjų ne tik išskiria lietuvininkų gyvenamą teritoriją, bet Didžiąją ir Mažąją Lietuvą traktuoja kaip vientisą lietuvių gyvenamą teritoriją. Taip Vokietijoje sudarytuose iki Pirmojo pasaulinio karo žemėlapiuose yra įtikinamai pažymėta lietuvininkų gyvenama teritorija įvardinta kaip ,,LITTAUEN‘‘ ir apie tai Versalio taikos konferencijos vadovai ir dalyviai bei jų konsultantai ir patarėjai negalėjo nežinoti kitaip sakant privalėjo žinoti. Po Versalio taikos konferencijos sprendimų Mažoji Lietuva Europos karografų nebuvo užmiršta. Ji buvo žymima Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, JAV, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir kitų valstybių įvairios paskirties istoriniuose, geografiniuose ir topografiniuose žemėlapiuose. Mažosios Lietuvos žymėjimo žemėlapiuose principai atspindi ne tik sudarytojų bet ir oficialias valstybės nuostatas jos atžvilgiu. To laikmečio žemėlapiuose Mažoji Lietuva žymėta trejopai: 1. kaip žemėlapiuose sudarytuose iki Pirmojo pasaulinio karo; 2. padalinta į dvi dalis, išskiriant Klaipėdos kraštą kaip Santarvės valdoma teritorija; 3. nuo 1923 m. Klaipėdos kraštas žymimas kaip Lietuvos Respublikos dalis. Lietuvos Respublikoje 1923-1933 m. sudarytuose žemėlapiuose yra žymimas tik Klaipėdos kraštas. Jis yra žymimas įvairiai: išskiriamas kaip Lietuvos Respublikos autonominis kraštas, todėl žymimos jo ribos, nors kiti administraciniai vienetai nėra išskiriami; žymimas kaip Lietuvos Respublikos administracinis vienetas; žymimas kaip Lietuvos Respublikos teritorija jo neišskiriant. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarpukario Lietuvos respublikos žemėlapiuose paprastai yra vaizduojamos tik rytinės etnimės žemės. Tuo tarpu Mažoji Lietuva kairiajame Nemuno krante nepriskiriama Lietuvai ir net neįvardijama kad tokia yra. Tuo tarpu Vokietijos kartografai iki 1933 m. išleistuose žemėlapiuose Mažąją Lietuvą žymėjo užrašu ,,Littauen‘‘. Vokietijoje 1933 m. valdžią perėmė nacionalsocialistai. Įvairiai yra žymima Mažoji Lietuva 1933–1941 m. Europoje išleistuose žemėlapiuose. Ji dažniausia yra žymima padalinta į dvi dalis. Po Versalio taikos konferencijos sprendimų įvairiose valstybėse iki Antrojo pasaulinio karo išleisti žemėlapiai liudija, kad Mažoji Lietuva yra lietuvių vakarinių etninių žemių neatskiriama dalis. Daugiausia tokių žemėlapių yra išleidę Vokietijos kartografai, kuriems talkino ir kitų sričių mokslininkai. Nėra pagrindo Vokietijos kartografus ir mokslininkus kaltinti šališkumu ar neobjektyvumu žymint to meto žemėlapiuose Mažąją Lietuvą ir lietuvių vakarines etnines žemes. Po 1945 m. SSRS ir kitų valstybių išleistuose žemėlapiuose Mažosios Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante yra braižoma kaip Rusijos anklavas – pavadintas Kaliningrado sritimi. Kita jos dalis – Klaipėdos kraštas yra braižomas kaip Lietuvos SSR teritorija. Taip Rytprūsiai, Europą garsine savo kultūra ir mokslu, yra pervardinti į Kaliningrado sritį, kaip ir Mažoji Lietuva. Jie žemėlapiuose tikraisiais vardais ir vietovardžiais nebežymimi. Rytprūsių vietovardžiai pakeisti į rusiškus vietovardžius, neturinčius jokio ryšio su tuo kraštu ir jo istorija. Toks veiksmas kartografiniu požiūriu vertintinas kaip klastotė, daranti didžiulę žalą kraštui ir klaidinanti pasaulio visuomenę. Tokiu veiksmu yra nutraukiamas krašto ryšys su jo istorine praeitimi, kuri yra aprašyta senosiose kronikose bei pažymėta žemėlapiuose ir yra nuo seno visam pasauliui žinoma. XX a. sprendžiant Rytprūsių klausimą visą laiką dominuoja priimamų sprendimų laikinumo sąvoka. Pvz., pradžioje J. Stalinas šio krašto norėjo 20 metų, kaip užstato reparacijų išmokėjimo laikotarpiui. Rytprūsiai Didžiojo trejeto Potsdamo konferencijoje padalinti laikinai iki būsimos Taikos konferencijos sprendimų. Pagal H. Trumeną konferencija būtina sušaukti tada, kai bus tam pasirengta. Kiti Didžiojo trejeto atstovai siūlė, kad tokia konferencija turėtų įvykti 50 metų laikotarpyje. Tikėkimės, kad tokiai konferencijai XXI a. bus pasirengta Prisiminkime, kad Mažosios Lietuvos, taip pat ir Klaipėdos krašto lietuvininkų politinės ir visuomeninės veiklos išsamesnį tyrinėjimą SSRS okupuotoje Lietuvoje įtakojo sovietmečio požiūris į istoriją bei politiką ir vyravusi cenzūra. Įtaka tebejaučiama iki šiol. Yra brandinama utopinė idėja sukurti bendrą visoms Europos tautoms istorijos vadovėlį, teisingai ir objektyviai atspindinti visų jų likimą. Tikėkimės, kad nebus pamiršta Mažoji Lietuva, kurią kitos Europos tautos žiauriai niokojo iki sunaikinimo. Vis tik dar iki šiol yra išsakoma paini ir prieštaringa didžiųjų valstybių pozicija Mažosios Lietuvos atžvilgiu. A.A.Gliožaitis |
