Kybartai dokumentuose pirmą kartą paminėti 1561 metais [1], nors kaimas įkurtas anksčiau, gal net daugiau nei pusšimčiu metų. Karalius Zigmantas III Vaza Kybartų kaimą 1598-1609 m. užrašė Virbalio bažnyčiai [2], nors čia iš karto kyla neaiškumų - pagal J.Totoraitį, buvo užrašyti 4 ir 6 ūkininkai ir tada visas kaimas priklausė bažnyčiai, bet gerokai anksčiau sudarytame 1561 metų Jurbarko ir Virbalio inventoriuje Kybartų kaime surašyta net 20 ūkių. Taigi, bažnyčiai galėjo priklausyti tik pusė Kybartų kaimo. Bet šitai mažai susiję su mūsų istorija. Mums svarbiau daug vėlesnis faktas, tai, kad 1696 metų Virbalio bažnyčios vizitacijos akte rašoma, jog Virbalio klebonas savo lėšomis Kybartų kaimo kapinaitėse, kad žmonėm būtų patogiau šv. Mišių klausyti, pastatė koplyčią ir joje šv. Jurgio Kentėtojo altorių. Štai čia ir mįslė, štai čia ir užsimezgė intriga — o kurgi tos kapinaitės buvo, kokioje vietoje? Kas ten yra dabar?
1 pav. Kybartų kaimas 1807m. (iš www.maps4u.lt)
Senasis Kybartų kaimas buvo išsidėstęs tarp Lieponos ir Širvintos upių, o šimtmečiu vėlesniuose žemėlapiuose (1 pav.) matome, kad pagrindiniai kaimo trobesiai stovi susiglaudę prie dabartinio Kybartų-K.Naumiesčio kelio.
2 pav. Hipotetinis Kybartų kaimo planas pagal 1561 m. inventorių.
Hipotetinė rekonstrukcija, Alb. Vaitkevičiaus rankraštis
Ūkiai turėjo po vieną, rečiau - du valakus žemės, todėl laukai siaurais liežuviais tęsėsi į rytus ir vakarus nuo trobesių [2 pav.], štai čia, kaimo valdose, ir reikėjo ieškoti kapinaičių pėdsakų.
Paieškos plotas nedidelis — maždaug tarp geležinkelio ir Širvintos. Vienintelės išlikę kapinaitės yra tuoj pat už Kybartų miesto ribos, prie kelio į Bajorus, tai vokiečių — evangelikų liuteronų, ir kitoje kelio į Bajorus pusėje, metodistų. Išlikę ir koplytėlės (žinoma, tai daug daug vėlesnis statinys) griuvėsiai. Bet beveik neįtikėtina, kad evangelikai „užkariautų" kitos konfesijos atstovų kapines — vietos juk pakako visiems. Dar mažesnė tikimybė, kad senųjų kapinaičių vieta būtų buvus žydų kapinių vietoje... Taigi, paieškos pakibo ore...
Kaip dažnai atsitinka, pirmas atsakymas atėjo netikėtai, ieškant visai kitų dalykų. Apie tai verta pakalbėti plačiau.
Apie 1935 metus Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija, norėdama sudaryti „Lietuvos žemės vardyną", kitaip sakant, surinkti Lietuvos vietovardžius, paruošė tam skirtą anketą, tokios anketos buvo išsiuntinėtos pradinių mokyklų mokytojams ir girininkams. Per kelerius metus buvo gauta daugybė užpildytų anketų ne tik apie įprastas mums vietas, bet ir apie vietas, kuriose, esą buvę stebuklų, vaidenosi, rasta senovinių iškasenų ar žmonių kaulų. Tarp aprašytų objektų buvo, žinoma, ir Didysis Vištyčio akmuo, ir Virbalio piliakalnis, ir keletas kitų žinomų mūsų krašto įžymybių. Užšokant įvykiams už akių, reikia pasakyti, kad visus žymesnius ir Valstybės archeologijos komisijos atrinktus objektus buvo nuspręsti saugoti, nurodymai apie tai buvo išsiuntinėti į visas policijos nuovadas. Policijos nuovados turėjo iš žemės savininkų, kuriuose saugotinas objektas yra, gauti pasižadėjimus saugoti jo žemėje esančias vertybes.
Mane labai sudomino mokytojo Juozo Matulaičio pateiktas seniesiems kybartiečiams dar prisimenamų Pieskyno smėlio kopų aprašymas, darytas 1935 m. rugsėjo mėn. Tai „ dauba, paviršius lekiančių smilčių, 70 margų ploto, tarp Kybarčiukų ir vieškelio Kybartai-Naumiestis, iškasta statant geležinkelį Kybartai-Kaunas".
Nedaug kas iš kybartiečių dabar žino tos daubos atsiradimo istoriją, todėl šitoje vietoje truputį stabtelsime. Iš tikro, Pieskynas atsirado apie 1860 metus, kasant smėlį geležinkelio reikmėms, kitaip sakant Pieskynas yra viso labo tik senas smėlio karjeras. Rusijos geležinkelis turėjo būti sujungtas su jau nutiestu iki Eitkūnų Prūsijos geležinkeliu, čia, ir ne kitur — pačiame pasienyje, ties Eitkūnais. Būtinai pasienyje, nes čia keitėsi geležinkelio vėžės plotis, ir geležinkeliu vežamos prekės (kai kuriais duomenimis - apie dešimtadalis, ar net daugiau viso Rusijos imperijos eksporto, privalėjo būti perkraunamos iš platesnės vėžės rusiškų vagonų į siauresnės vėžės vokiškus (pamirškit pasakėles apie tai, kad stotis iš Virbalio į Kybartus buvo perkelta dėl neva nesumokėtų kyšių — taip bandoma rašyti vos ne apie visas geležinkelio stotis. Pavyzdžiui, Kauno geležinkelio stotis buvo pastatyta nuo tuometinio miesto centro dar toliau. Tai buvo tik techninės ir ekonominės priežastys, ne daugiau). Tas pat laukė ir visų prekių, atkeliaujančių iš Europos. Visi traukinių keleiviai taip pat turėjo persėsti į kitoje geležinkelio stoties pusėje laukiantį tokį pat, tik siauresnės vėžės prūsišką traukinį (arba atvirkščiai, iš prūsiškojo traukinio į rusiškąjį). Perėjimas į kitą pusę galėjo būti įmanomas tik einant per muitinės patikros salę (3 pav., 4 pav.)
3 pav. Muitinės patikrinimas 1887 m.
4. pav. Bendras muitinės patikrinimo salės vaizdas 1880 m.
Žinoma, tiek Rusijos imperatoriui, tiek Prūsijos kaizeriui tokių žeminančių procedūrų netekdavo patirti, jų laukė specialūs apartamentai, įrengti pagal jų aukštojo rango reikalavimus.
Ir štai, norint nutiesti rusiškąjį geležinkelį taip, kad jis pataikytų tiesiai į anapus Lieponos esantį vokiškąjį, geležinkelis turėjo eiti per Širvintos ir Ėglupio pelkėtas žemumas, per pietinę Kybartų kaimo pusę, iki kurios patekti vėl reikėjo įveikti pelkes. Įveikimo būdas buvo tik vienas — užpilti viską smėliu. O smėlio reikėjo daug — visa rytinė geležinkelio stoties dalis su plačiai išsikerojusiais bėgiais ir platus, daugiau kaip 3 km ilgio pylimas iki už Širvintos tilto, dar iki šiolei vadinamo „Geležiniu tiltu", prasidedančio pakilimo.
Smėlio karjeras buvo įrengtas aukštokoje kalvoje kairiajame Širvintos krante. Apie iškasto smėlio kiekį galima spręsti ir iš to, kad vežti smėliui dabartinės K.Naumiesčio gatvės pakraščiu buvo nutiestas siaurasis geležinkelis (atkreipkit dėmesį — plačiojo dar nebuvo, jam dar tik pilamas pylimas), apie tai liudija ir Pirmojo pasaulinio karo žemėlapyje išlikęs „siauruko" pažymėjimas (5 pav.).
5. pav. Siaurukas į Pieskyną apie 1912 m.
Žinodami Pieskyno atsiradimo istoriją, drąsiai galime grįžti ir prie kapinaičių istorijos. Pasirodo, didžiulėje maždaug 6 metrų gylio karjero daubos viduryje, kiek arčiau rytinio jos krašto geležinkelio tiesėjai paliko nemažą nepaliestą plotą , kuriame kiek vėliau žmonės ir vėjas sukūrė Kuršių Nerijos peizažą — vėjo pustomas nepaprastai švaraus smėlio kopas su kriauklelėmis, kokias randame tik Palangos pliaže. Vasaromis tai buvo mūsų „pliažas" (Širvintos maudyklės — už kelių šimtų metrų), žiemą — slidinėjimo kalniukai, net su savos gamybos „tramplinais". Tiesa, vėjas vis išpustydavo lengvučių išdžiūvusių kaulelių, dažniausia smulkių. Bet kodėl tos smėlio kalvos karjero dugne išliko nepaliestos, nežinojome. Galvojome, gal dėl grožio... Apie kokias nors kapines net negalvojome.
Pirmąjį atsakymą radau mokytojo Matulaičio užpildytoje anketoje Valstybės archeologijos komisijai: „ Pieskynėje yra kapinės, kuriose palaidota prancūzai. ... Pieskynėje iškasama ginklų ir kaulų". O Valstybės archeologijos komisijos 1935m. sudarytame aprašyme yra ir daugiau žinių, rašoma, kad dar prieš 70 metų ten buvo laidojami numirėliai, o prieš 40 metų dar stovėjo medinis kryžius. Bet patvirtinama, kad 1812 metais ten laidoti prancūzai, ir kad kapinės vadinamos „francūzkapiais". Kapinės apleistos, neprižiūrimos, pakraščiai nukasti imant smėlį. Žemė, kurioje yra kapinaitės, priklausė Kybartų kaimo ūkininkui Jonu Čižauskui.Tolesnės peripetijos mažiau svarbios, bet nemažiau įdomios — pasirodo, ūkininkas Čižauskas ir jo kaimynai atsisakė saugoti jo žemėje esančias kapinaites (daugiau tokių atsisakymų neteko matyti!), apie tai savo „Pasiteisinime" rašo vyresnysis policininkas (parašas neįskaitomas). Tiesa, kiek ankstesniame dokumente toks pasižadėjimas, dalyvaujant to paties kaimo ūkininkui Jonui Orentui, yra... Kaip ten buvo iš tikrųjų, galima sužinoti tik skaitant dokumentų originalus, nes gautose kopijose trūksta lapų... Jums, kybartiečiams, gal bus įdomi 1935 metų Kybartų policijos nuovados rašto su nuovados viršininko parašu, kopija (6 pav.)
6 pav. Kybartų policijos nuovados viršininko raštas
Tuo metu jau buvau įsitikinęs, kad senųjų kapinaičių vieta turėjo būti Pieskyne, bet kažkur giliai dar kirbėjo mintys, o gal klystu? Paskutines abejones išsklaidė visai neseniai iš www.maps4u.lt gauto žemėlapio, saugomo Berlyno miesto bibliotekos Prūsijos kultūros paveldo skyriaus archyvuose fragmentas (7 pav.) . Didelės kalvos tarp Kybartų kaimo, Širvintos ir Ėglupio centre — kapinių ženklas, kryželis! Žemėlapis braižytas dar prieš Napoleono žygius, tarp 1795 ir 1803 metų, taigi, šios kapinaitės egzistavo ir prieš laidojant ten prancūzų karius! Nors daugiau įrodymų ir nereikia, bet tarp Valstybės archeologijos komisijos dokumentų dar pavyko surasti ir tai, kad „šios kapinės atsirado XVIII šimtm.", ir tai, kad „šios kapinės vietos žmonių vadinamos Kybartų km. kapinėmis".
7 pav. Kybartų kaimo vaizdas 1803 metų žemėlapyje. Originalo savininkas Berlyno miesto bibliotekos Prūsijos kultūros paveldo skyrius
Valio, mįslė įminta, atsakyta į visus klausimus, o istorija jau baigta? Deja, ne... Vėl pertraukdamas pasakojimą norėčiau įterpti tai, kad, deja, neturiu nei vienos Pieskyno ir jo kopų su vėjo pustomomis smiltimis nuotraukos, todėl negaliu parodyti, ką mes turėjome, ir ką praradome... Todėl palieku tuščią plotą šiai nuotraukai (8 pav.) — gal kas kada sušelps...
Parašiau praradome, bet kaip? Juk net gūdžiausiu sovietmečiu, remontuojant kelius ir tiesiant naujus tos smėlio kopos būdavo neliečiamos. Neturiu dokumentų, bet kybartiečiai pasakoja, kad smėliukas kartu su kauleliais rusų kareivių buvo išsivežtas į Eitkūnų (Černyševskoje) karinį dalinį statant raketų starto aikšteles ir pylimus aplink jas... Vieni rusai išsaugojo, kiti — sunaikino...
|
|
| 7 pav.Vieta Pieskyno kopų nuotraukai |
Didelė kaltės dalis tenka ir rajono valdžiai už „minkštą stuburą", nes miesto valdžia tais laikais neturėjo jokios galios — leisti, ar neleisti. Kita vertus, istorinė atmintis jau buvo sunaikinta, o miestiečiai gal dėl savo nežinojimo, gal dėl pasyvumo ir nuolankumo bet kokiai valdžiai, nepasipriešino...
Tuo savo pasakojimą turėčiau ir baigti, bet koks gi pasakojimas be epilogo? O epilogas toks: beveik baigiant užlaidoti dabartinių Kybartų katalikų kapinių plotą, naujųjų kapinių vieta buvo pasirinkta ant tos pačios Širvintos kalvos, kiek piečiau Pieskyno karjero daubos, maždaug už 200 metrų nuo senųjų Kybartų kaimo kapinaičių vietos...
Kas per dyvai, negi mūsų laikų kybartiečiai mąsto ir renkasi lygiai taip, kaip darė senieji kybartiečiai prieš pusę tūkstantmečio? O gal protėvių balsai pakuždėjo teisingą sprendimą? Spręskite patys...
Literatūros sąrašas.
Tarybų Lietuvos enciklopedija. T. 2. Vilnius, 1988. 304 p.
Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija. Marijampolė, 2003. 629 p.
Alb. Vaitkevičiaus rankraštis, 2010 m.
Vytautas Mickevičius
maps4u.lt, kaip ir buvo sutarta, publikuota 2011 07 01
